Kai Šarpui įsakoma paruošti Ispanijos karaliaus Airijos Karališkają Brigadą, jam tenka susidurti su sukilėliais, manančiais, kad Airijoje britai žudo jų giminaičius, ir pasislėpusiu šnipu.
Išgirdę, kad Šarpo batalionas bus išardytas dėl mažo rekrūtų skaičiaus, Šarpas ir Harperis grįžta į Angliją siekdami išsiaiškinti tiesą. Tai, kad turėjo būti paprasta užklausa, tampa politine bomba, kuri gali sugriauti visus Velingtono planus.
Šarpui patikima apsaugoti svarbiausią Lordo Velingtono šnipą, bet vidaus problemos, traumuota jauna mergina ir potencialūs prancūzų šnipai grąsina Šarpo sėkmei.
Dėl Simersono nekompetencjos misijos metu susprogdinti tiltą, prancūzai atima Britanijos vėliavą. Simersonas dėl to bando kaltinti Šarpą, tačiau Vizlis sužino tiesą ir paaukština Šarpą kapitonu. Tuomet Šarpas ir jo vyrai norėdami apginti bataliono garbę, prisiekia atimti...
Pasklidus žiniai, kad vietiniai sukils prieš Bonapartą, Šarpas kartu su nauju vadu siunčiami užimti pilį. Tačiau Šarpas negali susikaupti, nes vis galvoja apie namuose paliktą karščiuojančią žmoną.
1813. Majoro Šarpo senas priešas Majoras Dakas įkalbina jauną gražią merginą apkaltinti Šarpą bandymu išprievartauti. Jos vyras iššaukia Šarpą į dvikovą, o kitą rytą randamas nužudytas. Šarpas sulaikomas ir stoja prieš karinį tribunolą.
